This dissertation, Care to Live, offers an in-depth ethnographic study of well educated single mothers navigating everyday life in Kaunas, Lithuania – a post-socialist semi-periphery  marked by structural precarity. Through feminist activist ethnography, the author examines how these women develop material, emotional, and social strategies to survive and care within conditions shaped by neoliberalism, insufficient welfare systems, and societal stigma.

The dissertation is grounded in Social Reproduction Theory and feminist critiques of  neoliberalism. It highlights how care work – often unpaid and invisibilised – is central to single mothers' lives, constituting both a burden and a potential site of resistance. Lapinskė interrogates how normative ideals of family, motherhood, and success intersect with class, gender, and labour to shape women’s lived experiences.

Divided into six main chapters, the dissertation addresses: transformations in post-Soviet Lithuania; the stigma and material hardships faced by single mothers; coping mechanisms including informal support networks of kin, neighbours, and friends; and the redefinition of maternal “failure” as a political critique of neoliberal expectations. Drawing from interviews, diary notes, and observations, Lapinskė documents how these women reclaim agency and community through care practices, solidarity, and creative resilience – often resisting imposed ideals of perfect motherhood, strength and self-sufficiency.

Ultimately, Care to Live argues that single motherhood in Lithuania must be understood not as individual deficiency but as a site where systemic inequalities – especially gendered and classed precarities – manifest and are resisted. The work contributes to feminist  ethnography, post-socialist studies, and care politics by centring the voices and strategies of women at the margins of dominant narratives.

Denna avhandling Omsorg om livet är en djupgående etnografisk studie om vardagslivet bland välutbildade, ensamstående mödrar bosatta i Kaunas, Litauen – en postsocialistisk semiperiferi präglad av strukturella orättvisor. Med utgångspunkt i metoden feministisk aktivistisk etnografi undersöker Lapinskė hur dessa kvinnor utvecklar materiella, känslomässiga och sociala strategier för att hantera vardagen och ta hand om varandra i ett samhälle präglat av nyliberalism, otillräckliga välfärdssystem och social stigmatisering.

Avhandlingen bygger på teorier om social reproduktion och på feministisk kritik av nyliberalismen. Den lyfter fram hur det – ofta obetalda och osynliggjorda – omsorgsarbetet är centralt i ensamstående mödrars liv, och hur det kan förstås såväl som en börda som en potentiell motståndspraktik. Lapinskė undersöker hur kvinnors levda erfarenheter formas i skärningspunkten mellan klass, kön, arbete och normativa ideal kopplade till familj, moderskap och framgång.

Avhandlingen är uppdelad i sex huvudkapitel som tar upp: omvandlingsprocesser i det postsovjetiska Litauen; den stigmatisering och de ekonomiska svårigheter som ensamstående mödrar möter; deras strategier som inkluderar informella stödnätverk bestående av släktingar, grannar och vänner; samt hur ett ”misslyckat” moderskap kan omdefinieras som en politisk kritik av nyliberala förväntningar. Med utgångspunkt i intervjuer, dagboksanteckningar och observationer visar Lapinskė hur dessa kvinnor återerövrar agens och samhörighet genom omsorgspraktiker, solidaritet och kreativt motstånd vilket utmanar påtvingade idealbilder av den perfekta modern som stark och oberoende.

Sammantaget argumenterar Care to Live för att ensamstående moderskap i Litauen inte bör förstås som ett individuellt misslyckande utan som ett synliggörande och en kritik av systemiska ojämlikheter, särskilt köns- och klassrelaterad prekaritet. Genom att lyfta fram röster och strategier från kvinnor som annars befinner sig i utkanten av dominerande narrativ bidrar avhandlingen till områden som feministisk etnografi, postsocialistiska studier och omsorgspolitik.

Ši daktaro disertacija remiasi etnografiniu tyrimu apie išsilavinusias vienišas mamas Kaune, Lietuvoje, ir jų kasdienes patirtis auginant vaikus. Disertacijoje nagrinėjamas posocialistinis kontekstas, kuriam būdingas struktūrinis nestabilumas ir nuolatinė neužtikrintumo būsena. Remdamasi feministine aktyvistine etnografija autorė tiria, kaip vienišos mamos naviguoja per sudėtingą kasdienybę, kūrybingai pasitelkdamos įvairias išgyvenimo strategijas, padedančias nepasiduoti ir toliau rūpintis savimi bei savo vaikais. Disertacijoje atskleidžiama, kaip vienišų mamų kasdienį gyvenimą neigiamai veikia neoliberalizmo ideologija, nestabilios socialinės apsaugos struktūros bei vis dar gaji socialinė stigma.

Disertacijoje, kuri grindžiama socialinės reprodukcijos teorija ir feministine neoliberalizmo kritika, pabrėžiama, kad neapmokamas ir dažnai nematomas globos ir rūpesčio darbas yra centrinė ašis vienišų mamų gyvenime, tačiau tai ne tik našta, bet ir potenciali plotmė pasipriešinimui, kolektyviniam atsakui į socialinio teisingumo trūkumą ir nugalinimą. Autorė analizuoja, kaip normatyviniai šeimos, motinystės ir sėkmės modeliai susikerta su socialinės klasės, lyties ir darbo kategorijomis, formuodami tyrime dalyvavusių moterų gyvenimo patirtis. Ši disertacija pristato autentiškus naratyvus, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į vienišų mamų Lietuvoje patiriamus iššūkius traktuojant juos ne kaip individualią nesėkmę ar asmeninių trūkumų, klaidingų pasirinkimų nulemtą situaciją, bet kaip struktūrinę problemą. Autorė analizuoja nuolatinę prekariškumo būseną, kurioje išryškėja sisteminė nelygybė ir bandymai jai priešintis.

Disertacija suskirstyta į šešis skyrius, kuriuose nagrinėjamos vienišoms mamoms šiuolaikinėje Lietuvoje aktuali problematika: pokyčiai posovietinėje visuomenėje; vienišų mamų patiriama stigmatizacija ir materialiniai sunkumai; išgyvenimo strategijos ir mechanizmai, įskaitant labai svarbius neformalius giminaičių, kaimynų ir draugų paramos tinklus; motinystės „nesėkmės“ konceptualus persvarstymas kaip politinė kritika neoliberalizmo lūkesčiams. Remdamasi interviu medžiaga, dalyvaujamojo stebėjimo rezultatais ir etnografinio dienoraščio įrašais, autorė iliustruoja, kaip tyrime dalyvavusios vienišos mamos veikia ir įsigalina, pasitelkdamos bendruomeniškumą, rūpestį, solidarumą ir kūrybiškai strateguodamos. Svarbus šio tyrimo dėmuo yra kolektyviai patiriamas pasipriešinimas idealizuotos, tobulos motinystės scenarijams, primestiems stiprybės ir autonomijos siekiams.